Gedimino (57m) istorija

Gediminas gyvena Salantuose, nedideliame Žemaitijos miestelyje. Gediminą draugai žino kaip aktyvų visuomenininką, jo pilna visur: miestelio bendruomenės gyvenime, draugų susibūrimuose. Gediminas jau 20 metų groja muzikiniame ansamblyje, su kuriuo apvažiavo ne vieną Europos miestą. Ansamblis pelnęs ne vieną aukštą įvertinimą tarptautiniuose konkursuose. Mėgstama veikla, draugai, ir 4 anūkai yra Gedimino gyvenimo džiaugsmas.

Šiuo metu Gediminas serga inkstų vėžiu. Čia jo pasakojimas apie tai.

„Vieną 2006-ųjų gražią ir saulėtą dieną savo šlapime pastebėjau tirštą kraujo masę. Gydytojas nusiuntė mane pas urologą, šis paskyrė tyrimus. Grįžęs namo dėl nežmoniško skausmo susmukau. Mane skubiai nuvežė į ligoninę, atliko tyrimus ir nutarė pašalinti inkstą. Pašalintasis inkstas svėrė 2 kilogramus. Vėžys jau buvo nukeliavęs į apatinę tuščiąją veną, teko operuoti ir ją. Ligoninėje praleidau 14 dienų.

Nors mano gydytojas, pas kurį lankiausi daugelį metų, ir keli specialistai, tarp kurių buvo ir urologas, atlikęs išvaržos operaciją, matė tipinius simptomus, tokius kaip varikozinis venų išsiplėtimas ar aukštas spaudimas, inkstų sutrikimas man diagnozuotas nebuvo.

2007-ųjų gegužę po patikrinimo kompiuterine tomografija mano pilve buvo rasta daug vėžio pažeistų limfmazgių. Jiems pašalinti buvo atlikta dar viena operacija,

Kitas kompiuterinės tomografijos tyrimas, atliktas 2009-ųjų lapkritį, parodė keletą vėžinių limfmazgių kairėje krūtinės srityje. Tuo metu buvo tiriami nauji pirmos eilės vaistai, ir aš džiaugiausi galėdamas būti šių tyrimų dalimi, nors dėl nepageidaujamų poveikių blogai jaučiausi beveik visą laiką. 2010m. limfmazgiai kairėje krūtinės srityje ir toliau augo, ir man buvo skirtas intensyvios radiacijos kursas.

2010-ųjų vasario mėn. atlikti tyrimai neparodė jokių naujų darinių, tačiau tų pačių metų gegužę pradėjau jausti neįprastai stiprų skausmą dešiniajame klube. Tyrimai parodė didžiules metastazes dešiniajame klube ir gaktikaulyje. Gaktikauliui nebuvo galima nieko padaryti, bet buvo atlikta didžiulė operacija, kurios metu pakeistas klubo sąnarys ir du trečdaliai šlaunikaulio.

2011-ųjų vasarą buvau nusiųstas radiologiniam gydymui, kuris turėjo padėti nuo stipraus klubo ir gaktikaulio skausmo. Buvo nustatyta, kad ant gaktikaulio išsivystė naujas teniso kamuoliuko dydžio auglys. Jis nebuvo pastebėtas įprastinių visai neseniai prieš apsilankymą onkologinės radiacijos skyriuje atliktų tyrimų metu. Maždaug tuo pat metu pradėjau dalyvauti kito vaisto tyrimuose. Kol kas patiriu tik kelis nepageidaujamus poveikius, tačiau atsirado kelios naujos metastazes šonkauliuose ir kryžmenyje.

Manęs čia šiandien nebūtų be nuolatinės mano žmonos Janinos meilės ir paramos, be vaikų ir anūkų meilės, be mano gydytojo onkologo, kuris nuolat sugalvoja naujų būdų, kaip išlaikyti mane gyvą, be mano šeimos, draugų padrąsinimų ir, nepatikėsite-be muzikos.“

Pažengusio inkstų vėžio gydymas

Apžvalginis straipsnis apie chemoterapijos ir biologines terapijos galimybes

Pažengusiu inkstų vėžiu sergantiems pacientams atlikta chirurginė operacija paprastai vėžio neišgydo, tačiau operacija gali susilpninti ligos simptomus. Pažengusia ar metastazavusia inkstų ląstelių karcinoma sergantiems pacientams vietoje operacijos arba kartu su ja gali būti skiriamas medikamentinis gydymas. Vaistų taip pat gali būti skiriama tais atvejais, kai praėjus kuriam laikui po operacijos vėžys atsinaujina.

Toliau išvardyti dažniausi pažengusiu inkstų vėžiu sergantiems pacientams skiriami vaistai.

Interleukinas-2 (IL-2, imuninė terapija). Šis vaistas aktyvuoja Jūsų organizmo imuninę sistemą ir skatina ją kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Vaistas švirkščiamas į veną 5 dienas, kai pacientas gydomas ligoninėje. Gydymo kursas kartojamas po 15 dienų ir gali būti skiriamas pakartotinai dar po 12 savaičių nuo pirmosios dozės vartojimo. Gydymas IL-2 gali sukelti sunkių ir net pavojų gyvybei galinčių lemti šalutinių reiškinių. Gali pasireikšti tokie šalutiniai reiškiniai: sumažėjęs kraujospūdis, karščiavimas, inkstų nepakankamumas ir nereguliarus širdies susitraukimų ritmas. Dėl šios priežasties gydymas IL-2 skiriamas tik tuomet, jeigu Jūsų sveikatos būklė yra pakankamai gera, kad galėtumėte toleruoti galimus šaltinius reiškinius (pavyzdžiui, karščiavimą, šaltkrėtį, raumenų skausmą, nuovargį bei injekcijos vietos sudirginimą ar skausmą vaisto skiriant į veną).

Antiangiogeninė arba tikslinė vėžio terapija. Šis gydymo metodas skiriamas pažengusiu arba metastazavusiu inkstų vėžiu sergantiems pacientams kaip alternatyvus gydymo metodas arba kai gydymas IL-2 buvo neveiksmingas. Kai kurie iš šių vaistų tiekiami tablečių forma ir gali būti vartojami per burną, tuo tarpu kiti vaistai švirkščiami į veną. Šie vaistai dažniau skiriami vieni, o ne derinyje su kitais vaistais. Dažniausi šalutiniai reiškiniai yra tokie: bėrimas, nuovargio jausmas ir padidėjęs kraujospūdis.

Tikslinis gydymo metodas. Tai naujas gydymo metodas, kai vaistai veikia tik vėžines ląsteles. Šie vaistai sukurti tokiu būdu, kad lėtina vėžinių ląstelių auginą ir vadinami „tikslinio poveikio“, kadangi sutrikdo tam tikrus vėžio augimo proceso mechanizmus. Tikslinė terapija negali išgydyti vėžio, tačiau vartojant šių vaistų gali pailgėti pacientų išgyvenimas ir susilpnėti ligos simptomai. Inkstų vėžiu sergantiems pacientams šie vaistai sutrikdo naujų kraujagyslių augimą ir slopina tam tikrus ląstelių augimo veiksnius.

Antiangiogeninė terapija. Tai vaistai, kurie susilpnina vėžio aprūpinimą krauju ir tokiu būdu sulėtina ar sustabdo auglio augimą. Šie vaistai veikia tiksliškai į auglį maitinančias kraujagysles. Tam, kad auglys augtų ir išliktų, reikalingos kraujagyslės. Inkstų augliai priklauso nuo šių kraujagyslių būklės, todėl gydymas vadinamaisiais antiangiogeniniais (kraujagysles veikiančiais) vaistais gali ilgam laikui sulėtinti ar sustabdyti auglio augimą.

Biologinė terapija arba imuninė terapija. Šie vaistai aktyvuoja organizmo imuninę sistemą ir skatina ją kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Imuninės terapijos reikšmė vis didėja, tačiau iki šiol pažengusiu inkstų vėžiu sergantiems pacientams šie vaistai skiriami dar tik klinikinių tyrimų metu. Gydymo rezultatai labai įvairūs, ilgalaikė ligos remisija pasiekiama labai retai.

Spindulinis gydymas. Vėžinėms ląstelėms naikinti naudojama didelės energijos jonizuojančioji radiacija. Šis gydymo metodas neskiriamas pirminei inkstų ląstelių karcinomai gydyti. Tačiau kartais spindulinis gydymas skiriamas tais atvejais, kai vėžys išplinta į kaulus, ir naudojamas skausmui malšinti ir apsaugoti nuo kaulų lūžių.

Paliatyvus gydymas. Šis gydymo metodas vėžiu sergantiems pacientams skiriamas ligos simptomams silpninti ir ligos išplitimui lėtinti, siekiant išlaikyti pacientų gyvenimo kokybę ir jų gebėjimą gyventi kiek įmanoma savarankiškai bei patenkinamos būklės. Inkstų vėžiu sergantiems pacientams biologinė terapija kartu su vaistais nuo skausmo yra perspektyviausias paliatyvaus gydymo būdas. Taip pat gali būti skiriamas gydymas kitiems fiziniams ar emociniams simptomams slopinti. Šiuo tikslu gali būti skiriamas spindulinis gydymas, chemoterapija ir kiti vaistai.

Onkologijos institutas – Gydymo metodai

Lazerines ir fotodinamines terapijos laboratorija

Visi gydymo metodai gali būti naudingi ir gali sukelti šalutinį poveikį, visa tai reikia aptarti su savo gydytoju. Toliau apibūdinami inkstų vėžio gydymo metodai.

Chirurginė operacija. Tai paprastai pirmasis gydymo būdas. Chirurginė inkstų ląstelių karcinomos rezekcija (pašalinimas) išlieka vieninteliu žinomu veiksmingu lokalizuoto vėžio gydymo metodu. Šis gydymo metodas taip pat taikomas siekiant palengvinti metastazavusia liga sergančių pacientų būklę. Jeigu iš pradžių atliekama operacija, vėliau gali būti skiriami papildomi gydymo metodai, kurie skirti atitolinti vėžio recidyvo atsiradimą arba gydyti metastazavusią ligą.

Chirurginė operacija, kurios metu pašalinama inksto dalis arba visas inkstas, vadinama nefrektomija. Pacientams, kuriems nustatomi nedideli už inksto ribų neišplitę augliai, gali būti atliekama laparoskopinė nefrektomija (chirurginiai instrumentai įvedami pro skylutes pilvo sienoje); šiems pacientams reikia trumpiau gydytis ligoninėje, jie greičiau pasveiksta, jaučia silpnesnį pooperacinį skausmą nei tie, kuriems atlikta įprastinė atviroji operacija.

Jeigu pašalinamas vienas inkstas, likęs inkstas ilgainiui padidėja ir pasunkėja. Šis inkstas dirba intensyviau ir užtikrina iki 75 % normalios inkstų funkcijos (t.y., daugiau nei tikėtina likusi pusė inkstų funkcijos). Taigi, jeigu vienas inkstas pažeidžiamas ar nustoja veikęs, kitas inkstas paprastai geba „dirbti už du“. Turėdami tik vieną inkstą daugelis žmonių gali įprastai gyventi.


Gydymo parinkimas

Norint sėkmingai kovoti su savo liga, svarbu patiems sužinoti kuo daugiau apie inkstų vėžį. Todėl užduokite klausimų, ieškokite informacijos internete, sužinokite kuo daugiau apie savo ligą ir turimas jos gydymo galimybes. Tai padės geriau bendradarbiauti su gydytoju ir slaugytoja bei didins pasitikėjimą skirimu gydytoju.

Kai kuriems pacientams liga nustatoma dar tuomet, kai vėžys nėra metastazavęs (išplitęs) į kitas organizmo sritis, tuo tarpu kitiems pacientams jau iš pat pradžių nustatoma išplitusi liga.

Prieš Jums skiriant gydymą paklauskite gydytojo toliau nurodytų klausimų.

• Kokia ligos stadija? Ar vėžys išplitęs? Jei taip, į kokius organus vėžys išplito?

• Kokios mano gydymo galimybės? Kurį gydymo būdą man rekomenduotumėte? Ar man bus skiriamas daugiau kaip vienas gydymo būdas?

• Kokia tikėtina kiekvieno gydymo būdo nauda? Ar šis gydymo būdas išgydys, ar sustabdys mano ligą?

• Kokia kiekvieno gydymo būdo rizika ir šalutinis poveikis? Ar man bus skiriamos papildomos priemonės, kurios mažintų šalutinio poveikio pasireiškimą?

• Kaip ilgai truks gydymas?

• Ar aš būsiu gydomas ligoninėje?

• Kiek gydymas gali kainuoti?

• Kaip gydymas įtakos mano kasdienę veiklą?

Kiti klausimai, kurių paklauskite gydytojo prieš chirurginę operaciją, jei bus rekomenduojama ją atlikti:

• Kokia yra chirurginės operacijos rizika? Ar operacija duos kokį nors ilgalaikį poveikį? Ar man reikės atlikti dializės procedūras?

• Ar aš turėčiau iš anksto išsaugoti dalį savo kraujo, jeigu man reikės perpilti kraujo?

• Kaip aš jausiuosi po operacijos?

• Kiek laiko man reikės gydytis ligoninėje?

• Kada galėsiu grįžti prie įprastinės kasdienės veiklos?


Jūsų gydymo komanda

Sveikatos priežiūros komanda: priklausomai nuo kiekvieno paciento poreikių, gydant ir rūpinantis inkstų vėžiu sergančiu pacientu gali dalyvauti įvairūs sveikatos priežiūros specialistai, pavyzdžiui, dietologai, socialiniai darbuotojai, psichologai, fizioterapeutai ir ergoterapeutai.

Dietologai: jie gali rekomenduoti tinkamiausią dietą tais laikotarpiais, kai skiriamas gydymas arba pacientas sveiksta, gali padėti pasirinkti tinkamą maistą ir mitybos papildus, palengvinti tam tikrus virškinimo sutrikimus (pavyzdžiui, sumažėjusį apetitą, pykinimą ar vidurių užkietėjimą). Dietologas gali įvertinti ir padėti įveikti tam tikrus valgymo ir rijimo sutrikimus, padėti priaugti ar numesti svorio, sveikai maitintis. Tuo metu, kai vėžiu sergantiems pacientams skiriamas gydymas, jiems reikia tinkamai maitintis, gauti pakankamai kalorijų su maistu, kad išlaikytų kūno svorį, ir pakankamai baltymų, kad išliktų stiprūs. Gera mityba dažnai padeda vėžiu sergantiems pacientams pasijusti geriau ir būti energingesniais.

Bendrosios praktikos gydytojai arba šeimos gydytojai: jie toliau rūpinsis kasdiene Jūsų sveikatos būkle, kai Jūs gydotės namuose, dirbs kartu su slaugytoja ir (arba) kitais specialistais, koordinuos tolesnį Jūsų gydymą, gali Jus lankyti namuose. Šeimos gydytojas gali Jus vėl nukreipti paliatyviam gydymui arba organizuoti Jūsų gydymą ligoninėje ar slaugos įstaigoje, jeigu Jūsų sveikatos būklė pakinta, taip pat gali padėti Jūsų šeimos nariams ir globėjams įveikti sielvartą.

Nefrologas: tai gydytojas, kuris specializuojasi inkstų ligų gydymo srityje.

Slaugytojos: jos labai svarbios rūpinantis ir slaugant pacientus, jos skiria vaistus, ypatingai tais atvejais, kai reikalingas gydymas ligoninėje. Kai kurios slaugytojos specializuojasi onkologijos (vėžinių ligų) srityje, jos išmano vaistų ir pačios ligos sukeltų šalutinių reiškinių gydymo principus.

Onkologas: vėžio gydymo srities specialistas, kuris koordinuoja inkstų vėžiu sergančių pacientų gydymą. Onkologas sprendžia dėl imuninės terapijos, molekulinės tikslinės terapijos ir chemoterapijos skyrimo pacientui.

Paliatyvaus gydymo specialistai: tai gydytojai ir slaugytojos, kurie skiria gydymą ir padeda pacientams, kai vėžys jau neišgydomas. Šių specialistų komanda reikalinga teikti pagalbai, kurios tikslas susilpninti ligos simptomus ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, o ne gydyti pačią ligą.

Radiologas onkologas: gali prisidėti prie gydytojų komandos, kai manoma, jog pacientui tikslinga skirti spindulinį gydymą. Gydyme taip pat dalyvauja specialistai technikai, kurie atsakingi už spindulinio gydymo skyrimą.

Inkstų ligų gydytojai: gali prisidėti prie gydytojų komandos, kai reikšmingai pablogėja inkstų funkcija, ypatingai tuomet, kai inkstų vėžys pažeidžia abu inkstus arba kai sutrikusi likusio inksto veikla.

Chirurgas: pilvo chirurgas arba inkstų chirurgijos srityje dirbantis specialistas yra labai svarbūs, kai nusprendžiama, jog inkstų vėžiu sergančiam pacientui reikalingas chirurginis gydymas.

Urologas: lytinės sistemos ir šlapimo takų (įskaitant inkstų, šlapimo pūslės ir antinksčių) chirurgijos srityje besispecializuojantis chirurgas.

Lietuvos vežio registras – rizikos veiksniai

Toliau išvardyti kai kurie rizikos veiksniai, kurie gali didinti inkstų vėžio atsiradimo pavojų.

Rūkymas: rūkantiems asmenims inkstų vėžio atsiradimo rizika yra beveik du kartus didesnė nei nerūkantiems; su rūkymu gali būti susiję iki trečdalio visų inkstų vėžio atsiradimo atvejų. Ši rizika sumažėja, kai pacientas nustoja rūkyti.

Lytis: vyrams inkstų vėžio atsiradimo rizika didesnė nei moterims.

Nutukimas: nustatyta, kad didelis viršsvoris arba nutukimas yra susiję su padidėjusia inkstų vėžio atsiradimo rizika tiek vyrams, tiek moterims. Manoma, kad organizmo riebalinio audinio perteklius gali sukelti tam tikrų hormonų pokyčius, kurie skatina inkstų vėžio atsiradimą.

Kaloringas maistas gali didinti inkstų vėžio atsiradimo riziką.

Fizinio aktyvumo stoka: asmenims, kurie nėra fiziškai aktyvūs, nustatyta didesnė inkstų vėžio atsiradimo rizika.

Ilgą laiką taikomos dializės procedūros ir įgyta cistinė inkstų liga: sunkiomis inkstų ligomis sergantiems pacientams yra didesnė inkstų vėžio atsiradimo rizika. Tokia rizika didesnė ir pacientams, kuriems atliekamos dializės procedūros ir kuriems pasireiškia cistinė inkstų liga. Apskaičiuota, kad šios grupės pacientams inkstų vėžio atsiradimo rizika yra 30 kartų didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Vyrams (rizikos santykis 7:1) ir asmenims, kuriems nustatoma didelių cistų dideliuose inkstuose, inkstų vėžio atsiradimo rizika reikšmingai padidėja (vėžys linkęs atsirasti praėjus 8-10 metų nuo dializių pradžios).

Padidėjęs kraujospūdis arba hipertenzija: nustatyta, kad padidėjęs kraujospūdis arba hipertenzija yra inkstų vėžio atsiradimo rizikos veiksniai, nepriklausantys nuo nutukimo ir rūkymo.

Toksinių junginių poveikis profesinėje aplinkoje: asmenims, kurie dažnai kontaktuoja su tam tikromis toksinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, asbestu, švinu, kadmiu, sausojo valymo tirpikliais, herbicidais, benzenu ar kitais organiniais tirpikliais ir naftos produktais), taip pat tiems, kurie dirba geležies ir plieno pramonės įmonėse, gali būti padidėjusi inkstų vėžio atsiradimo rizika.

Inkstų vėžio atvejai šeimos narių tarpe: asmenims, kurių šeimos nariai, ypatingai broliai ar seserys, sirgo inkstų vėžiu, yra didesnė šios ligos atsiradimo rizika. Tai gali būti susijęs su genų pokyčiais.

Genetinės ir įgimtos būklės:

• Von Hippel-Lindau (VHL) liga: tai reta įgimta liga, kurią sukelia VHL genas ir kurios metu akyse, galvos smegenyse, nugaros smegenyse, antinksčiuose bei kitose organizmo srityse pradeda nenormaliai augti kraujagyslės.

• Paveldima papilinių inkstų ląstelių karcinoma: šia liga sergantiems pacientams yra įgimtas polinkis atsirasti vienai ar kelioms papilinių inkstų ląstelių karcinomoms.

• Birt-Hogg-Dube sindromas: paveldima būklė, kai galvos, krūtinės ląstos, nugaros ir rankų odos plaukų folikuluose susidaro gerybinių auglių.

• Paveldimas leiomiomatozės ir inkstų ląstelių karcinomos sindromas: medicininė būklė, kai gimdoje ir odoje susidaro fibrozinių auglių.

• Paveldima inkstų onkocitoma: paveldima medicininė būklė, kuriai būdingas polinkis susidaryti gerybiniam inkstų augliui (onkocitomai), kuris turi nedaug galimybių supiktybėti.

• Policistinė inkstų liga (PIL) : paveldima medicininė būklė, kurios metu abiejuose inkstuose susidaro vynuogių kekę primenančių skysčiu užpildytų cistų ir dėl to pasireiškia lėtinis inkstų nepakankamumas bei galutinės stadijos inkstų liga. Sergant PIL taip pat padidėja kitų inkstų ligų pasireiškimo rizika.

Inkstų vėžio stadijos

Kai diagnozuojamas inkstų vėžys, nustatoma jo stadija. Vėžio stadijos – tai tam tikra sistema, kuri naudojama apibūdinant auglio dydį, agresyvumą ir išplitimą bei kuri padeda planuojant gydymą ir prognozuojant ilgalaikes pasekmes. Vėžio stadiją padeda nustatyti tam tikri vaizdiniai tyrimai, įskaitant kompiuterinę tomografiją (KT) ir magnetinio rezonanso tomografiją (MRT). Taip pat bus atliekami kraujo tyrimai, siekiant įvertinti paciento bendrąją sveikatos būklę ir nustatyti, ar vėžys išplito į kitus organus. Įvardijant vėžio stadiją, vėžio gydymo komanda standartizuotu būdu apibūdina vėžinės ligos mastą.

Gydytojas Jums nustatys inkstų vėžio „stadiją“, remdamasis:

  • auglio dydžiu;
  • vėžio išplitimu į gretimus limfmazgius;
  • požymiais, kad vėžys išplito į kitus organus (kepenis, plaučius, kaulus).

Priklausomai nuo ligos stadijos (t.y., auglio dydžio, jo išplitimo) gydytojas Jums nurodys tinkamiausio gydymo galimybes ir tikėtinas pasekmes. Toliau išvardytos keturios vėžio stadijos remiasi vadinamąja Robsono sistema (tai vienas iš Australijoje naudojamų inkstų vėžio stadijos nustatymo metodų). Nurodyti išgyvenimo dažniai yra tik orientaciniai, gydytojas suteiks Jums išsamesnę informaciją.

I stadija: vėžys neišplinta už inksto ribų. Auglys yra mažesnio nei 7 cm dydžio. Šia vėžio stadija sergantiems pacientams yra geriausi išgyvenimo rodikliai, ir labiausiai tikėtina, kad šie pacientai išgis atlikus chirurginę operaciją. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra beveik 90 %.

[I stadijos vėžys]

Antinkstis Inkstas

Inksto arterija 7 cm ar mažesnis auglys

Šlapimtakis Inksto žievė

II stadija: vėžys išplito už inksto ribų į aplinkinį riebalinį audinį arba į antinkstį (kuris yra virš inksto). Auglys yra didesnis kaip 7 cm. Šia vėžio stadija sergantiems pacientams išgyvenimo rodikliai taip pat dideli, o chirurginio gydymo rezultatai geri. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra didesnis kaip 75 %. 

[II stadijos vėžys]

Antinkstis Inkstas

Inksto arterija didesnis kaip 7 cm auglys

Šlapimtakis Inksto žievė

III stadija: auglys gali būti bet kokio dydžio, tačiau jis išplinta už inksto kapsulės ribų ir apima kraujagysles. Šia vėžio stadija sergantiems pacientams gydytojas specialistas nurodys tinkamo gydymo galimybes. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra artimas 65 %.

[III stadijos vėžys]

Antinkstis Daugybinės metastazės limfmazgiuose

Inkstas Auglys Limfmazgiai

Šlapimtakis

IV stadija: inksto auglys gali būti bet kokio dydžio, tačiau šioje stadijoje jis išplinta už inksto ribų į kitus organus (toliau nei tos pačios pusės antinkstis). Todėl šios stadijos liga sergančių pacientų ilgalaikio išgyvenimo dažnis yra mažiausias. Penkerių metų išgyvenimo dažnis yra 10 %.

[IV stadijos vėžys]

Antinkstis Metastazės

Inkstas Auglys Galvos smegenys

Šlapimtakis Plaučiai

Kepenys

Inkstai

Kaulai

Inkstų vėžio simptomai

Daugelis simptomų yra nespecifiniai ir gali būti susiję su nevėžiniais inkstų ar šlapimo takų sutrikimais. Daugeliu atvejų inkstų vėžys nesukelia skausmo, kol netampa pažengusiu. Daugelis inkstų vėžiu sergančių žmonių visiškai nejaučia šios ligos simptomų iki tol, kol neatliekami tyrimai dėl kokio nors kito sveikatos sutrikimo. Visada pasitarkite su gydytoju, jeigu Jums pasireiškia kuris nors iš toliau nurodytų požymių ar simptomų:

• su šlapimu pasirodo kraujo – tai vadinama hematurija;

• pasikeičia šlapimo spalva ir jis tampa tamsus, rūdžių spalvos ar rudas;

• pasireiškia apatinės nugaros srities skausmas, kuris nesusijęs su trauma;

• pasireiškia pilvo skausmas (skrandžio srityje);

• atsiranda auglys pilvo srityje;

• pasireiškia nuolatinis nuovargis;

• greitai ir netikėtai sumažėja kūno svoris;

• pasireiškia karščiavimas, kuris nesusijęs su kitomis priežastimis;

• patinsta pilvas ar atokios kūno sritys, pavyzdžiui, čiurnos, kojos, riešai ir (arba) sėklidės;

• pasireiškia mažakraujystė – sumažėjęs raudonųjų kraujo ląstelių skaičius.

Inkstų vėžio diagnozės nustatymas

Inkstai glūdi giliai organizme, todėl įprastai apžiūrint pacientą inkstų vėžio nustatyti neįmanoma. Kaip ir kitų vėžinių ligų atvejais, anksti nustačius inkstų vėžį, jo gydymas būtų sėkmingesnis ir būtų platesnės gydymo pasirinkimo galimybės. Gydytojas gali skirti įvairius tyrimo metodus inkstų vėžiui nustatyti, priklausomai nuo Jūsų patiriamų simptomų.Taigi kokie tyrimai Jūsų laukia, jei kyla įtarimų, kad sergate inkstų vėžiu.

Visi tyrimo būdai prasideda nuo atidaus Jūsų sveikatos būklės įvertinimo (fizinio organizmo ištyrimo) ir išsamaus Jūsų ankstesnių bei dabartinių sutrikimų aptarimo. Kadangi inkstų vėžys gali išplisti į kitas organizmo sritis, svarbu labai atidžiai įvertinti ligos simptomus. Gydytojas gali paskirti atlikti kai kuriuos ar visus toliau nurodytus tyrimus, siekdamas nustatyti Jūsų vėžinės ligos išplitimo mastą ir sudaryti gydymo planą. Dažniausiai atliekami toliau išvardyti tyrimai.

Šlapimo tyrimas. Dažniausias inkstų vėžio simptomas yra kraujo pasirodymas su šlapimu. Šlapimo tyrimas taip pat gali nustatyti kitus pokyčius, pavyzdžiui, šlapime atsiradusį baltymą ar vėžines ląsteles. Tiriant ligonį paprastai visada atliekamas šlapimo tyrimas. Atliekami mikroskopiniai ir cheminiai šlapimo tyrimai, kurie padeda nustatyti net nedidelį plika akimi nematomą kraujo ar kitų medžiagų kiekį. Maždaug pusei inkstų vėžiu sergančių pacientų nustatoma kraujo šlapime. Šlapimo mėginį tiriant mikroskopu (vadinamasis citologinis tyrimas), šlapime galima nustatyti vėžinių ląstelių.

Kraujo tyrimai. Atlikus bendrąjį kraujo tyrimą ir biocheminį kraujo tyrimą, galima nustatyti su inkstų vėžiu susijusių pokyčių. Labai dažnai nustatoma mažakraujystė (sumažėjęs raudonųjų kraujo ląstelių skaičius). Taip pat gali būti nustatoma vadinamoji eritrocitozė (padidėjęs raudonųjų kraujo ląstelių skaičius), kadangi kai kurie inkstų vėžiai gamina raudonųjų kraujo ląstelių gaminimąsi kaulų čiulpuose skatinantį hormoną (eritropoetiną). Kartais pasireiškia padidėjusi kepenų fermentų koncentracija kraujyje (dėl nežinomų priežasčių) ir hiperkalcemija (padidėjęs kalcio kiekis kraujyje).

Ultragarsinis tyrimas. Šio tyrimo metu naudojamos ultragarso bangos ir nustatoma, ar pakitusią inksto struktūrą lemia skysčio pripildyta cista ar auglys. Jeigu šlapime nustatoma kraujo, atliekamas ultragarsinis pilvo organų ištyrimas, ypatingą dėmesį atkreipiant į inkstus, šlapimtakius ir šlapimo pūslę. Paprastai prieš tyrimą jokio pasiruošimo nereikia, dažniausiai tyrimas nesukelia jokių nepatogumų. Naudojant ultragarso bangas, gaunamas vidaus organų vaizdas ir tokiu būdu gydytojui padedama nustatyti galimus auglius. Ant odos uždedamas daviklis, kuris skleidžia ultragarso bangas ir registruoja nuo vidaus organų atsispindėjusias bangas. Inksto auglių atspindėtos bangos sukuria echoskopinį vaizdą, kuris skiriasi nuo normalaus inksto audinio. Šis tyrimas gali būti naudojamas pirminei inksto auglio diagnozei nustatyti, taip pat gali būti naudingas išryškinant auglį, kai atliekama adatinė jo biopsija (žr. toliau apie biopsijos procedūrą).

Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas. Šis tyrimas atliekamas norint įvertinti, ar vėžys neišplito į plaučius. Jeigu nustatoma pakitusi krūtinės ląstos rentgenograma, gydytojas gali paskirti atlikti krūtinės ląstos kompiuterinę tomografiją (KT), kuri padeda tiksliau įvertinti pokyčius.

Kompiuterinė tomografija (KT). Tai modifikuotas rentgeninis tyrimas, kurį atliekant skirtingu kampu gaunami tam tikros organizmo srities vaizdai. Vėliau šie vaizdai sujungiami ir gaunami organizmo pjūvių vaizdai. KT tyrimas yra labai specializuotas rentgeninis tyrimas, kurio metu gaunami vidaus organų vaizdai ar labai tikslūs tam tikros organizmo srities pjūvių vaizdai. KT tyrimas yra vienas iš pirmiausiai pasirenkamų tyrimo metodų inkstų vėžiui tirti. KT tyrimas dažnai atliekamas, jeigu iš pradžių įprastu rentgeniniu tyrimu (pvz., atliktu dėl kitos priežasties) nustatomas auglys ar inksto audinio sutankėjimas, arba jeigu auglys apčiuopiamas iš išorės. KT tyrimas yra tikslesnis nei įprastas rentgeninis tyrimas. KT tyrimo metu gaunami plonų organo pjūvių vaizdai skirtingu kampu. Vėliau kompiuteris sujungia gautus vaizdus ir gydytojas gali įvertinti pakitimų dydį bei lokalizaciją. Siekiant gauti ryškesnius vidaus organų vaizdus, prieš tyrimą pacientui gali reikėti išgerti tam tikros kontrastinės medžiagos. Taip pat gali būti naudojama į veną leidžiama kontrastinė medžiaga. Paprastai atliekant KT tyrimą skausmo nejaučiama, tačiau į veną leidžiama kontrastinė medžiaga gali sukelti karščio pojūtį. Kai kuriems asmenims į veną suleidus kontrastinės medžiagos, gali pasireikšti alerginė reakcija, ypatingai tiems, kurie alergiški jodui. Priklausomai nuo to, kuri organizmo sritis bus tiriama, prieš procedūrą gali reikėti kurį laiką nevalgyti.

Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Tai kitas tyrimo metodas, kurio metu gaunami organizmo pjūvių vaizdai, tačiau naudojamas magnetinis laukas ir radijo bangos. MRT tyrimas yra labai specifinis tyrimo metodas, panašus į KT tyrimą, tačiau gali būti labiau tinkamas kai kurioms organizmo sritims vertinti. MRT tyrimo metu gaunami ryškūs tam tikro organo pjūvių vaizdai, ir gydytojas gali pasluoksniui įvertinti organo struktūrą. MRT tyrimas paprastai neskausmingas. Kadangi tyrimo metu naudojamas galingas magnetinis laukas, metalinių objektų (pavyzdžiui, klubo sąnario endoprotezą, širdies stimuliatorių ar metalines plokšteles) organizme turintys asmenys apie tai turi iš anksto pasakyti gydytojui ar MRT tyrimą atliekančiam personalui. Tyrimo metu pacientui gali reikėti ilgą laiką išgulėti ramiai, paprastai siauroje erdvėje, o tai kai kuriems asmenims gali būti sunku (pavyzdžiui, vengiantiems uždarų erdvių). MRT tyrimas dažnai atliekamas tais atvejais, kai KT tyrimas gali nepakankamai aiškiai pavaizduoti tam tikrą organizmo sritį.

Angiografija. Šis tyrimas atliekamas, siekiant įvertinti arterijų lokalizaciją ir funkciją. Paprastai į stambią kojos arteriją įvedamas kateteris, kuris įstumiamas į inksto arteriją. Į arteriją tuomet sušvirkščiama kontrastinės medžiagos ir gaunamas kraujagyslės vaizdas. Angiografijos metu galima gauti inksto auglį maitinančių kraujagyslių vaizdą, kuris gali padėti chirurgui tiksliau suplanuoti operaciją. Angiografija taip pat gali padėti diagnozuoti inksto vėžį, kadangi auglį maitinančios kraujagyslės paprastai atrodo kitaip nei normalios inksto kraujagyslės.

Pozitronų emisijos tomografija (PET). Tai labai specifinis diagnostinis tyrimo metodas, kurio metu remiantis tam tikrais ląstelių veiklos rodikliais gaunama informacijos apie vėžio išplitimo mastą. PET tyrimas paprastai atliekamas diagnozuojant krūties, storosios ir tiesiosios žarnų, kiaušidžių vėžį, limfomą, plaučių vėžį, melanomą bei galvos ir kaklo srities vėžį. PET tyrimo panaudojimas inkstų vėžiui diagnozuoti vis dar tiriamas. Kitaip nei KT ir MRT tyrimų metu (kai gaunamas vidaus organų ar kitų organizmo struktūrų vaizdas), PET tyrimo metu vaizdai gaunami analizuojant su ląstelių medžiagų apykaita susijusius cheminius ir fiziologinius pokyčius. Tai labai svarbu, kadangi ląstelių cheminių ir fiziologinių pokyčių dažnai atsiranda anksčiau nei galima pamatyti struktūrinius audinių pokyčius. Taigi, PET tyrimas gali padėti atskirti gerybinį auglį nuo piktybinio ir padėti gydytojui įvertinti išplitusio vėžio stadiją. Atlikus PET tyrimą taip pat galima įvertinti, ar skirtas gydymas yra veiksmingas, ar ne. PET tyrimas gana dažnai atliekamas kartu su KT ir MRT tyrimais.

Cistoskopija. Tai tyrimo metodas, kurio metu įvertinamas vėžio išplitimas šlapimo pūslėje ir šlaplėje. Šio tyrimo metu pro šlaplę į šlapimo pūslę įvedamas specialus teleskopas su lęšiais ir šviesos šaltiniu.

Kaulų skenavimas. Šio tyrimo metu į veną sušvirkščiamas nedidelis radioaktyvaus preparato kiekis; šis preparatas su krauju patenka į kaulus ir tokiu būdu galima nustatyti į kaulus išplitusį vėžį. Kaulų skenavimo tyrimas atliekamas norint patikrinti, ar vėžys neišplito į kaulus. Iš pradžių nedidelis specialaus radioaktyvaus preparato kiekis sušvirkščiamas į veną. Šis preparatas patenka į kaulus ir kaupiasi tose srityse, kuriose kaulinis audinys yra aktyviausias. Tyrimo metu galima nustatyti tiek vėžines, tiek nepiktybines kaulų ligas, tačiau remiantis vien tik šiuo tyrimu negalima atskirti vėžio nuo kai kurių kitų ligų (pavyzdžiui, artrito). Todėl gali reikėti atlikti kitus tyrimus, pavyzdžiui, rentgeninį ar KT tyrimą.

Biopsija. Jeigu atlikus diagnostinius tyrimus, yra aiškus klinikinis įtarimas, kad inksto auglys piktybinis, inkstas nedelsiant bus pašalinamas chirurginiu būdu (atliekama nefrektomija). Jeigu diagnostinių tyrimų rezultatai neaiškūs, gali būti atliekama biopsija. Šios procedūros metu paimamas nedidelis auglio audinio mėginys, kuris ištiriamas ir nustatoma, ar jis gerybinis, ar piktybinis.

Yra keletas inksto biopsijos atlikimo būdų, tačiau dažniausiai atliekama procedūra, kuri vadinama adatine aspiracija arba adatine biopsija. Jos metu tikslumui užtikrinti naudodamas ultragarsinį ar KT tyrimą, gydytojas pro odą tiesiai į auglį įduria ilgą ploną adatą ir paima audinio mėginį. Paprastai ši procedūra nesukelia nepatogumų.

Vėliau gydytojas patologas pro mikroskopą ištiria gautą audinio mėginį, siekdamas nustatyti, ar auglys gerybinis, ar piktybinis. Jeigu nustatomas piktybinis auglys, gydytojas patologas taip pat gali patikslinti histologinę jo sandarą arba ląstelių tipą. Jeigu nustačius inksto auglį kartu randama ir išplitusių metastazių, vietoje inksto biopsijos galima atlikti metastazės biopsiją. Tai gali būti rekomenduojama siekiant sumažinti kraujavimo pavojų tais atvejais, kai metastazės sritis yra lengviau pasiekiama nei inkstas.

Inkstų vėžys – Vežio informacijos centras

Inkstų vėžys yra tam tikro tipo inkstų ląstelių vėžys.

Vėžį sukelia greitas nenormalių ląstelių augimas inkste. Mūsų organizme nuolat susidaro naujų ląstelių – tokiu būdu mes augame, organizme pakeičiamos „susidėvėjusios“ ląstelės arba atnaujinamos pažeistos ląstelės. Šį procesą kontroliuoja tam tikri genai. Visas vėžines ligas sukelia šių genų pakitimai. Paprastai genai pakinta mūsų gyvenimo eigoje, tačiau nedidelis skaičius žmonių tokius genų pokyčius gali paveldėti iš savo tėvų.

Inkstų vėžys, kaip ir visi vėžiai, prasideda nuo nedidelio pakitimo ir ilgainiui didėja. Inkstų vėžys paprastai auga kaip vientisas darinys, tačiau viename ar abiejuose inkstuose gali susidaryti ir daugiau kaip vienas auglys. Šie augliai gali būti gerybiniai (ne vėžiniai) arba piktybiniai (vėžiniai). Gerybiniai augliai neišplinta į kitas organizmo sritis.

Iš pradžių susidaręs piktybinis auglys auga tik tam tikro organo ar organizmo srities ribose. Jeigu vėžys pradedamas gydyti ankstyvoje stadijoje, tikimybė jį išgydyti yra labai didelė. Jeigu vėžys nėra gydomas, vėžinės ląstelės gali išplisti į aplinkinius audinius ar į kitas organizmo sritis. Kai šios ląstelės pasiekia naująją organizmo sritį, čia jos gali toliau augti ir sudaryti kitą naujos srities auglį.

• Pirminis vėžys yra toks, kuris susidaro pačiame inkste (t.y., vėžinės ląstelės nėra atnešamos į inkstą iš kokios nors kitos organizmo srities). Pirminiais vėžiais dažniausiai serga vyresni kaip 40 metų žmonės.

• Antriniai vėžiai arba vadinamosios „metastazės“ – tai tokie augliai, kurių ląstelės atnešamos iš kokios nors kitos organizmo srities. Antriniai inkstų vėžiai dažnesni nei pirminiai.

Vidutinis pacientų amžius, kai nustatomas inkstų vėžys, yra 55 metai. Vaikams ši liga pasireiškia retai.

Lietuvoje vežio registras užfiksuoja po 375,4 onkologiniu susirgimu per metus.

Inkstų vėžio tipai – imunologijos laboratorija

Inkstų vėžys gali būti klasifikuojamas į keletą skirtingų tipų remiantis pro mikroskopą nustatoma vėžinių ląstelių išvaizda (tai vadinama mikroskopine sandara) ir kitais genetiniais veiksniais.

Inkstų vėžys taip pat gali būti klasifikuojamas pagal jo klinikinę ir patologinę stadiją. Pavyzdžiui, prieš chirurginę operaciją atlikus tyrimus gali būti nustatoma, kad tam tikra limfmazgių grupė yra padidėjusi, tačiau gydytojas tiksliai nežinos, ar limfmazgiai yra pažeisti vėžio. Atlikus biopsiją ar chirurginę operaciją, pakitusių audinių mėginį galima paimti išsamesniems tyrimams pro mikroskopą.

Kai vėžio stadija nustatoma remiantis tik klinikiniu įvertinimu, ji vadinama klinikine ligos stadija. Pakitusį audinį ištyrus mikroskopu, nustatoma patologinė ligos stadija.

Pagrindiniai inkstų vėžio tipai nurodyti toliau.

Šviesiųjų ląstelių karcinoma (75-85 % atvejų) – tai dažniausias inkstų ląstelių karcinomos tipas, jis nustatoma maždaug 80 % inkstų vėžiu sergančių pacientų. Tiriant pro mikroskopą, atskiros šio vėžio ląstelės atrodo labai blyškios ir šviesios.

Papilinių ląstelių (chromofilinė) karcinoma (10-15 % atvejų) – tai antrasis pagal dažnį inkstų vėžio tipas, jis nustatoma maždaug 10-15 % inkstų vėžiu sergančių pacientų. Šios vėžinės ląstelės sudaro mažojo piršto formos darinius (vadinamus papilėmis).

Chromofobinė karcinoma (5-10 % atvejų) – tai trečiasis pagal dažnį inkstų ląstelių karcinomos tipas, jis nustatoma maždaug 5 % atvejų. Panašiai kaip ir šviesiųjų ląstelių karcinomos ląstelės, šio tipo vėžio ląstelės yra blyškios, tačiau yra žymiai didesnės ir pasižymi tam tikrais išskirtiniais bruožais.

Karcinoma su genų translokacija – tai tam tikro tipo inkstų vėžys, pasireiškiantis vaikams, kurie buvo gydyti chemoterapija dėl kitos piktybinės ligos, ruošiantis persodinti kaulų čiulpus arba dėl autoimuninių ligų.

prof. ricardas rotomskis